Koučingas visiems

KELIAS AUTENTIŠKUMO LINK

Spa 19, 2009 | parašė admin | Tema: . GYVENIMO koučingas (LIFE coaching) .

Straipsnio autorius: OLEG KOVRIKOV, Associate Certified Coach (ACC)

Ši tema intriguoja ir kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Apie ją parašyta nemažai knygų, nors niekur nėra konkretaus patarimo ar paaiškinimo. Kiekvienas išgyvena savęs praradimą savaip, kiekvienas atranda save savo keliais. Aš nepretendoju duoti atsakymą ar nukreipimą link savęs. Pasidalinsiu savo mintimis, gal jie priduos aiškumo šiai temai.

Kiekvienas iš mūsų prisimename tą išskirtinį jausmą, kuris sako, kad esame savimi. Tas jausmas ateina kai elgemės taip, kaip norime elgtis, esame ten, kur norime būti. Tai momentas, kuris sujungia mūsų vidinius troškimus ir išorinį pasaulį. Ir tam, kad tokių momentu būtų daugiau, reikia vidinių troškimų ir atitinkamos jų realizacijos. Atrodo paprastas ir logiškas receptas. Bet kodėl autentiški momentai būna tokie reti? Ir kodėl apskritai jaučiamės taip atitolę nuo savęs?

Didžiausiu autentišku pavyzdžiu man yra vaikai. Stebėdami vaikus galime matyti ir mokytis iš jų. Kiekvieną savo norą jie iškarto bando realizuoti. Jie nežinojo jokių taisyklių ir ima iš gyvenimo viską. Jie svajoja ir tiki pasakomis. Jie tvirtai žino kuo bus, kai užaugs ir net žino, kaip tai padarys. Moksliškai pasakius – jie yra labiau autentiški savo emocijomis, mintimis ir elgesiu.

Toks vaikas pradeda savo gyvenimą būdamas labiau autentišku. Bet tuo pačiu jis atrodo naivus ir nerimtas. Nes pasaulis kitoks. Ir visi pradeda jį mokyti koks yra pasaulis. Kas jame realu ir kaip reikia elgtis. Kai vaiko svajonė yra būti drugelių gaudytoju ar kosmonautu – bet koks “normalus” tėvas “pataisys” savo vaiko svajonę. Paaiškins, kad pasauliui dabar kosmonautai nereikalingi, ir geriau jam būti gydytoju, kaip ir jo tėvas. Vaikas, gavęs pirmą pamoką kartu supranta, kad ne visos svajonės yra “teisingos”. Vėliau jau mokykloje jis supranta, kad pasaulis yra tiesiog tam tikros taisyklės, kuriose reikia mokėti elgtis. Jis mokosi elgtis tam, kad įtiktų tėvams, mokytojams, dėstytojams. Jis daro namų darbus, gauna pažymius ir ruošiasi egzaminui. Jis gerai išlaiko egzaminą ir gauna diplomą. Jis turi kelialapį į suaugusiųjų pasaulį. Bet kur jis nori su juo patekti - nežino. Ir taip su silpnu savo noru ir žinojimu jis keliauja karjeros laiptais.

Jis skaito knygas, žiūri televizorių, važinėja geru automobiliu. Ir užduoda sau klausimą – ar tokio gyvenimo aš norėjau? Ir vis ieško atsakymo. Jis jaučiasi pasimetęs. Jausmas, kad prarado save. Jis nežino, ko nori ir perka tai, kas madinga, leidžia laiką ten, kur renkasi reikalingi žmonių. Dar neseniai visi begdavo efektyvumo maratoną. Daugybė knygų duodavo patarimus kaip sukurti laimingą gyvenimą, o iš TV ir žurnalų reklamos galima buvo gauti idealaus gyvenimo atributų sąrašą. Gyvenimas tikrai tapo svetimas ir net sunku atrasti to svetimo gyvenimo šeimininką. Visi skubėjom pasiekti maratono finišą. Sakydami sau: dar truputį ir sustosiu. Ir dabar suvokiam, kad nebuvo mūsų tame maratone. Kad ne apie tai buvo mūsų vaikystės svajonės. Kad kažkur bėgdami, palikome save…

Kelias link savęs eina per jausmus. Kaip gerai mes galim suprasti savo jausmus, pasako, kiek gerai mes pažįstame save. Žmonės, kurie moka savęs klausyti, lengviau kuria savo autentišką gyvenimą. Jie lengviau atsirenka žmones, su kuriais nori būti, veiklas, kuriose nori save realizuoti, vietas, kurias nori aplankyti. Atrasti save - reiškia išmokti jausti save, pasitikėti šiuo jausmu ir realizuoti jį. Ne autentiškas mąstymas, bet autentiškas elgesys padaro žmogų autentišku. Ir tik per tokį elgesį mes turim šansą atrasti save.

Elgtis autentiškai nėra lengva. Nes iš karto mes išsiskiriam iš “normos”. Tampame truputį nenormalūs. Ir tai sukuria daug nepatogumų. Darbe, namie ir draugų rate. Mes jau neesame sistemos dalyviais, mes tampame asmenybėmis. Ir už tai reikia mokėti kainą. Nes sistema jau nepadeda. Mes turime kurti savo sistemą ir savo taisykles. Atsiranda daug konfliktų su išoriniu pasauliu. Ir jei priimti faktą, kad mes negalim savęs izoliuoti nuo pasaulio, tokiu atveju reikia eiti į kompromisą. Ir vėl kažkiek savęs “prarasti”. Žmogus, kuris nori kurti santykius su kitu žmogumi, daro kompromisus su savo autentiškumu. Svarbu suvokti tikrąją kainą, kurią mokame už buvimą pasaulyje tarp žmonių. Ir atrasti jame vietos sau. Vietos, kurioje mes atsigauname ir augame. Augame kaip asmenybės, atrasdami ir brandindami save!

Pabaigai noriu pasidalinti savo buvimu Jon Willjams koncerte. Senas kompozitorius kartu su Los Angeles filharmonijos orkestru atliko savo kūrinius, kuriuos galima girdėti S. Spilbergo filmuose. Pertraukose tarp kūrinių jis pasakojo, kaip kūrė šią muziką. Šie pasakojimai man paliko didelį ispūdį. Galėjau tik įsivaizduoti, kokią kainą mokėjo šis kompozitorius. Kaip jis, užsidaręs nuo visų, duodavo naują gyvybę savo kūriniams. Jo pasakojime buvo daug autentiškumo, bet tuo pačiu jis buvo toks svetimas, toks atitrūkęs nuo visų. Aš prisiminiau kitų genijų istorijas, kurių kūriniais žmonės stebisi per amžius. Jie visi buvo svetimi šiam pasauliui, bet juose buvo tiek daug savęs!

3 komentarai
Komentuokite »

  1. Šaunus rašinėlis, pasinaudosiu juo ketvirtadieni rašydamas rašinį, kaip tik tema apie meno įtaką žmogaus laimei…
    Tarpkitko. Rašei, kad žmogus atitrunka nuo savęs, nes turi siekti tai, ką pasiekti jam “rodo” aplinka. Tačiau ar visada yra pasirinkimas ką siekti? Būdamas moksleivis šitą dilemą sprendžiu vis dažniau, ir ačiū Die, kad tai įžvelgiu tik kaip išbandymą. Išbandymą savęs, nes švietimo ministerijoje dirbantys žmonės man siunčia užduotį: “nordėdamas įstoti į ekonomiką tu turi PUIKIAI parašyti interpretaciją arba samprotavimą, antraip liksi pigi nediplomuota darbo jėga”. Čia yra maža pasirinkimo laisvė - interpretacija arba samprotavimas. Bet ar tai laisvė? Rašydamas interpretaciją aš esu priverstas suprasti kūrinius taip, kaip juos supranta meno kritikai, tetos ir dėdės švietimo ministerijoje. Rašydamas samprotaujamąjį rašinį turiu analizuoti temą, bet… Aš negaliu remtis savo samprotavimais. Visos mano mintys turi būti paremtos svetimais darbais, festivaliais, knygomis, pasakojimais ir t.t. Ar jie ugdo “teisingą mąstymą” kuris turi būti toks kaip kitų - atitikti kitų mintis? Ar mąstyti, kaip kiti, dar reiškia MĄSTYTI? Taip? Netikiu. Mano stilius yra mano asmenybė, mano asmenybė - tai mano mintys, atstovaudamas svetimas mintis aš tampu tik indu kuriame auga “normalus” visuomenės dalyvis. Mane pildys tol kol aš tampsiu pilnas Jų, ne savęs - tada mane uždarys ir aš nebematysiu šios gresmės savo vaikams, savo draugų vaikams. Nes aš nebūsiu aš - aš busiu Jie, tie, kuriems tai priimtina, kuriems tai “naturali atranka”. AŠ, aš pats noriu tapti savimi, man reikia jų pagalbos, bet jos reikai tik tiek, kad aš tobulėčiau, o ne svetimėčiau. Ir net jei norėčiau, kaip vaikas, tapti astronautu - turėčiau būti buvimo jais auka. Nes kitaip toliau mokyklos prasimušti sunku. Aš nzn kodėl taip yra, bet tai faktas - kelyje autentiškumo link raudona šviese daga mokyklos sankryžoje, kol čia nepradės mirksėti oranzinė, leidžianti važiuoti BENTJAU kaip šalutiniu keliu, bent LEIDŽIANTI bandyti būti kitokiu kuriant savo gyvenimą, tol “mes” ir liksime jie ;o

    Va, išsiliejau :D

  2. Geras straipsnis, nepasiklydau tarp minciu, patiko destymas. Reiketu isigyti straipsniu kalbos redaktoriu:) Bet siaip autorius jega:) Dekui, buvo visai dienai apmastymu, ir isvadu darymo taip pat

  3. Pirmą kartą apie tai išgirdau Olego pranešime NECA konferencijoje. Beje, redaktorius pašalintų dalį autentiškumo ;) Įgyvendinti, būti autentišku nėra paprasta. Grįžimas prie savojo aš nepalieka jėgų, todėl prireikia labai daug tikėjimo, kad išlikti, galėti “kovoti su vėjo malūnais”. Iš kito pusės, aplinkoje (aplinkniuose žmonėse) yra energija, iš kurios galima pasisemti jėgų. Darant tai, kas gerai sekasi (o tai kaip tik ir atitinka aplinkinių lūkesčius) galima rasti vis didesnę prasmę ir pilnatvę, didesnį autentišką aš.

Komentuokite